http://www.aktyvai.lt

Šiuolaikinis žmogus – išsiblaškęs

0

Nuolat ką nors užmiršta, sunkiai susikaupia, neišlaiko dėmesio… Toks portretas šiais laikais būdingas ne tik garbaus amžiaus, bet ir jauniems žmonėms. Ar išsiblaškymas būdingesnis šiuolaikiniam žmogui?

Ne liga

Vyresnės kartos manymu, vaikai ir anūkai turi rimtų psichologinių bėdų. Net pasigirsta užuominų apie dėmesio sutrikimą. Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos klinikos vadovė ir Teorinės psichologijos katedros lektorė dr. Loreta Zajančkauskaitė – Staskevičienė mano, kad negalima jaunosios kartos išsiblaškymo vadinti dėmesio sutrikimu. Kas prieš 30 metų būtų buvę sutrikimas, šiais laikais – beveik norma. Pavyzdžiui, dabar visiškai normalu, kad vienu metu žmogui prieinami keli informacijos šaltiniai. Anksčiau tai nebuvo būdinga.

Vis dėlto bendra žmogaus evoliucija taip greitai neįvyksta, todėl susiduriama su sunkumais. Tik tai nėra sutrikimas. Žinoma, yra pavienių dėmesio sutrikimo atvejų. Kaip atskirti tą ribą, kur baigiasi norma ir prasideda sutrikimas? Buitinis kriterijus pasitikrinti – klausimas, kiek tai trukdo gyventi. Jeigu žmogus nebeįstengia užsiimti produktyvia veikla – matyt, išsiblaškymas jau trukdo. Jeigu tuos sunkumus išmokstama įveikti, išsiblaškymas veikiausiai netrukdo ir neperžengia normos ribų.

Kartu su padidėjusiu informacijos srautu padaugėjo ir jos valdymo galimybių. Dabar kone visi vaikšto su išmaniaisiais telefonais, delninukais, planšetiniais kompiuteriais, nešiojamaisias kompiuteriais ir nuolat įsijungę internetą. Šios priemonės turi funkcijų, leidžiančių nustatyti priminimus, susidaryti savo planus, kalendorius ir, atėjus laikui, visais kanalais primena, ką ir kaip daryti. Naujasis informacinių technologijų amžius ir yra dvilypis: jis davė ne tik naujų įrankių, kurie prietų pokyčių padeda prisitaikyti. Taigi, kol kas nėra pagrindo naujosios kartos dėmesio išskirstymo šiuolaikinio pasaulio platybėse vadinti bėda. Tie, kurie auga šioje aplinkoje, puikiai prisitaiko.

Darbinė ir ilgalaikė atmintis

Pašnekovė nemano, kad, gaudamas vis daugiau informacijos, dalį jos žmogus iš atminties turi ištrinti, t. y. Pakeisti nauja. Anot Zajančkauskaitės – Staskevičienės, neįmanoma iš atminties ko nors ištrinti. Antra, žmogaus atminties galimybės smarkiai skiriasi: vieni įsimena daug ir lengvai, kiti sunkiai. Ištirti žmogaus atminties klodų ir talpos netgi neįmanoma, nes atsimenama ne visada valingai. Tačiau tai galioja tik ilgalaikei atminčiai. Trumpoji, darbinė, atmintis yra ribota. Pavyzdžiui, vienu žvilgsniu statistinis žmogus negali aprėpti daugiau kaip 9 objektų. Dėmesio išlaikymo ir trumpalaikės atminties vidutinė apimtis yra 7+- 2 objektai. Šie skaičiai neturi reikšmės ilgalaikei atminčiai, kai tam tikri reiškiniai gali kartotis, dėmesį gali atkreipti antraplaniai objektai, o įsimenama daugiau ir tvirčiau. Ilgalaikėje atmintyje saugomos informacijos apimtis labai didelė.

O kaip dėl sunkumų susikaupti? Šiuolaikiniam žmogui nelengva išlikti susikaupusiam ilgesnį laiką, o dabartinis jaunimas daug geriau geba sutelkti dėmesį į šešis dalykus vienu metu. Šiais laikai žmonės tarsi paskirsto dėmesį daugeliui dalykų. Taigi jaunajai kartai vieni dalykai sekasi blogiau, bet kiti – geriau.

Bėda – žmonių ryšys

Vis dėlto kaip dabartinio žmogaus bėdą galima įvardyti negebėjimą susikaupti į bendravimo ir emocinius dalykus. Pavyzdžiui, asmeniui sunku klausyti vieno žmogaus ir jį suprasti. „Ar tai yra blogis? Klausimas yra atviras. Vis dėlto tam tikros savybės vienomis gyvenimo aplinkybėmis kliudo, kitomis – gelbsti“, – svarsto L. Zajančkauskaitė – Staskevičienė. Ar bendraujant su kitais vertėtų pasirinkti prioritetus, kai žmogus yra svarbiau nei kiti informacijos šaltiniai? Ar minėtos jaunosios kartos savybės ydingai neperdėlios pamatinių ir amžinių vertybių? „Taip, įprotis priešpriešinti žmogų kitiems informacijos šaltiniams kaip vieną iš daugelio vėliau asmeniui gali sukelti bėdų, nes keičiasi ir kultūra, ir vertybės. Pervertinimo laikotarpis visada atrodo sunkus, bet prisitaikymas galiausiai įvyksta“, – mano pašnekovė. Zajančkauskaitė – Staskevičienė patvirtina bendradarbio, Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos lektoriaus dr. Visvaldo Legkausko žodžius, kad vyresnė karta visada laikydavo jaunąją kartą prarasta, bet pasaulis dėl to nesugriuvo. Jaunoji karta atsineša ką nors naujo, o senajai ne visad lengva tai suprasti, todėl abiem sunku susiderinti.

Jūsų vidinis kritikas

0

„Tu nesusitvarkysi“, „Tu niekam tikęs“ – kartais nesusimąstome, kas mūsų viduje ištaria šiuos skaudžius ir neteisingus žodžius, iš kur atsiranda tas vidinis kritikas ir kaip jį valdyti.

Draugiška kompanija
Amerikiečių psichiatras Erikas Bernas mano, kad kiekvieno žmogaus asmenybė susideda iš įvairių subasmenybių: gimdytojo, vaiko ir suaugusiojo. Būtent šios subasmenybės atsakingos už mūsų reakciją į įvairius įvykius. Gimdytojas atsakingas už nuostatas ir elgesį, įsisamonintą dar vaikystėje, jis vertina, pamoko, smerkia, mėgsta nurodyti klaidas – būtent jis dažniausiai ir atlieka kritiko vaidmenį. Vaikas – tiesiog neįkainojama subasmenybė – kūrybiška, emocinga, be „stabdžių“ ir kartais labai infantili. Suaugusysis lemia racionalumą ir organizuotumą, sveiką ir objektyvų požiūrį priimant sprendimus. Jis atsako už tai, kad visos asmenybės dalys veiktų darniai.
Kuo taikiau sugyvena jūsų subasmenybės, tuo harmoningesnė asmenybė esate: jaučiatės laimingi ir patenkinti gyvenimu. Gyvenime ši kompanija dažnai įsivelia į tarpusavio konfliktus, konkuruoja ir veikia ne itin darniai. Pavyzdžiui, vaikas ožiuojasi tose situacijose, kai į sceną turėtų išeiti suaugusysis ir protingai bei ramiai priimti sprendimą. Ir, atvirkščiai, tais momentais, kai vaikas galėtų padėti jums savo nesutramdoma energija ir fantazija, kritiškas gimdytojas jį atstumia. Taip jau išeina, kad gyvenimą mums apsunkina būtent kritikas.

Iš vaikystės
Vidinis kritikas – tai mūsų – tai mūsų patirties, kurią įgijome dėl išorės kritikos, rezultatas. Jis apsigyveno mumyse tada, kai dar buvome maži, priklausomi nuo tėvų, baikštūs, drovūs. Iš esmės todėl, kad tokia mūsų kultūra – pas mus įprasta kritikuoti ir vertinti. Nuo ankstyvos vaikystės mums keliami reikalavimai atitikti tam tikrus pavyzdžius, bet šie reikalavimai dažnai reiškiami negatyviai. „Nejausk“, „Nedaryk“, „Nelipk ant kalno“, „Nesvajok tapti kosmonautu“, – sako mums artimiausi žmonės. Taip jie elgiasi ne todėl, kad yra blogi ar nemoka auklėti. Dažniausiai tai – automatizmas, kurį jie patys perėmė iš savo tėvų.
Įprastas „Kur lendi?!“ veikiausiai tėra globos ir meilės šauksmas, bet vaikas tai suvokia kaip pranešimą, kad mama tam nepritaria, vadinasi, nemyli, juk jis kažkur lenda. Augdami mes perimame šį katastrofišką scenarijų – „Nevaikščiok ten“, „Nedaryk to“, „Viskas bus labai blogai“ – ir jau suaugę mes ir toliau galvojame apie save: „Kur aš lendu?“, „Aš neturiu teisės“ ir pan.
Jau esate suaugęs, bet dažnai pagaunate save, kad netikite, kai jus giria viršininkas (tikriausiai jis tai daro todėl, kad dirbtumėte geriau), kai jumis žavisi sutuoktinis (jis tiesiog įprato prie jūsų), kai draugas stebisi jūsų gardžiai pagamintu maistu (tik iš mandagumo tai daro).
Išoriniai vertinimai, įstrigę nuo vaikystės, virto vidiniais draudimais daryti tai, ką norisi, tikėti savo jėgomis ir mylėti save besąlygiškai. Norint tai ištaisyti ir pajusti vidinę laisvę, svarbu iš tiesų suvokti, kad savo gyvenimą visų pirma valdote jūs pats.

Kritiko portretas
Mūsų viduje skamba kažkieno atkaklus balsas, kuris kruopščiai vertina poelgius, atkalbinėja nuo sprendimų, analizuoja mūsų veiksmus, reiškia nepritarimą. Jis gali skambėti taip: „Tu turi būti geresnis“, „Kodėl nepasielgei kitaip?“, „Kas tau nutiko?“. Gerai ištobulintas kritikas neleidžia mums priimti komplimentų ar tikėti, kad mus myli be jokio išskaičiavimo, kad mes kažko verti. Dar kritikas suteikia iliuziją, kad mes kontroliuojame savo trūkumus, gebame suvaldyti nemalonias emocijas – baimę, gėdą, nežinomybę. Deja, tai nepadidina motyvacijos, veikiau priešingai – kelia nerimą. Siekiant judėti pirmyn, svarbu suvokti, ką kritikas nori pasakyti, ir išmokti jį naudingai valdyti, suvokiant pasiūlytos informacijos vertę.
Žinojimas, kad kritikas egzistuoja, – pirmasis žingsnis, padėsiantis jį valdyti. Tad koks gi jis?
Jis ūmus, kartais šiurkštus.
Jam būdingas „nespalvotas“ mąstymas, egzistuoja tik „puiku“ arba „siaubinga“.
Jis apsimeta proto balsu: labai dažnai jo argumentai skamba kaip „tai teisinga“, „tai efektyvu“, „tai racionalu“. Iš tiesų šie žodžiai išduoda baimę, perdėtą kontrolę ir nelaisvę.
Jis dažnai sako, kad esate kažkam dar nepasiruošę, nepasiekę reikiamo lygmens, nepakankamai patyrę.
Jam svarbi išorinė tobulybė. Kūnas ir veidas turi būti idealūs, o kova su senėjimo požymiais – nuolatinė ir nenuilstama.
Jo balsas skamba kaip fonas, kaip kambaryje įjungtas radijas: jūs ne visuomet suvokiate jo mintis, bet jos beveik visuomet jus lydi.
Jis – „kreivas veidrodis“: tai, kas jums nutinka, jis mėgsta vėl ir vėl prisiminti, be to, tik su įvairiomis variacijomis ir visuomet jums nepalankiai.
Jis su pasimėgavimu fiksuoja jūsų ankstesnes nesėkmes, jis visuomet pusėje tų, kurie kažkada į jus žiūrėjo kritiškai.

Kaip nutildyti kritiką?
Jūsų vidiniam vaikui pakanka teigiamų bruožų: jis – euforiškas, džiaugsmingas, siekia pažinimo. Vis dėlto tik taip gyventi neįmanoma: infantilumas trukdo priimti sprendimus ir rinktis. Jūsų vidiniam vaikui reikia suaugusiojo, kuris imsis atsakomybės už tai, kas vyksta, palaikys vaiką, kai jis turės gerų ketinimų, ir sustabdys pavojingus jo poelgius. Svarbiausia užduotis – užsiauginti savyje tokį vidinį suaugusįjį, kuris būtų geras vaikui ir gebėtų valdyti kritiką. Kaip tai padaryti?
Pakeiskite kritiko formuluotes. Kai priekaištaujame sau, esame linkę gerokai perdėti tai, kas vyksta: mažą klaidelę, kritiko padedami, išpučiame iki nesėkmių taifūno. Kitą kartą, prieš pradėdami save barti, pasistenkite performuluoti problemą ir taip sumažinti ją iki realaus dydžio. Jeigu jūs ne itin gerai pasirodėte per darbo susitikimą, užuot sakę „Rytoj mane atleis iš darbo“, pasakykite sau: „Aš parinkau ne tuos žodžius pristatydamas ataskaitą. Žinau, kaip tai reikėtų suformuluoti kitą kartą.“ O užuot rėžę „Aš niekuomet nesugebėsiu to padaryti“, pasakykite sau: „Dabar aš to nedarysiu, nes yra tam tikrų priežasčių“. Adekvatus problemos suvokimas padės jums vėl pajusti pagrindą po kojomis.
Pasistenkite mąstyti neutraliai. Nesimėgaukite saviplaka, bet ir nenatūraliai nenukrypkite į pozityviąją pusę. Remkitės vien faktais. Tad, užuot sakę „Aš nesuvokiamai sustorėjau“, pasakykite sau: „Aš sveriu 78 kg, gerai būtų numesti 5 kg, ir aš žinau, ką dėl to turiu padaryti“. Kuo daugiau tolesnių veiksmo krypčių matote, tuo mažiau priežasčių kritikui jus gėdinti.
Paklauskite savęs, ar tikrai viskas taip siaubinga. Pavyzdžiui, susitikimo su klientu metu jūs supainiojote pagrindinio užsakovo vardą ir dabar esate pasirengę prasmegti skradžiai žemę. Imkite ir sąžiningai prisipažinkite: pirma, tokią klaidą padaryti gali kiekvienas, antra, dauguma kolegų vargu ar ją pastebėjo. Apskritai, kai gerai pagalvoji, vargu ar viskas taip siaubinga.
Pasidalykite savo išgyvenimais. Nepasitenkinimas savimi ar gėdingi atvejai grauš jus stipriau, jeigu laikysite juos paslaptyje. Padarykite priešingai – paskambinkite draugei ir praneškite: „Dabar aš tau papasakosiu kai ką baisaus, o tu mane užjausk, nes aš mirštu iš gėdos.“ Galite būti tikra, kad pasakojimo pabaigoje jūs abi smagiai kvatositės.
Susitaikykite su savo trūkumais. Perfekcionizmas, itin griežtas požiūris į save, aukščiausi standartai, kuriuos išsikėlėte, – visa tai gali būti stipri griaunamoji jėga. Leiskite būti sau neidealiu žmogumi, klysti, kartais elgtis kvailai ir nenuosekliai. Pagailėkite savęs – taip, lyg užjaustumėte artimą ir brangų asmenį.
Neignoruokite kritiko balso. Jeigu paliksite jį be dėmesio ir draugiškos priežiūros, tai gali baigtis įvairiais nemalonumais: svarbių poreikių ignoravimu, neteisingu pasirinkimu svarbiais klausimais, visišku nereiklumu sau („Kaip man tai ganėtinai gerai“), užuot siekus to, kas jums iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Teksto vertimas reikalauja išskirtinio dėmesio

0

Teksto vertimasTeksto vertimas – tik du žodžiai. Tačiau jie reiškia labai daug. Ne vien dėl to, kad yra nemažai skirtingų vertimo rūšių, bet ir dėl darbo specifikos.

Teksto vertimas yra protinis darbas. Kaip žinote, protinė veikla yra susijusi su įkvėpimu. Tai reiškia, kad vertėjai turi būti išsiugdę tam tikrą stiprybę – net ir tada, kai nėra įkvėpimo, darbai privalo būti atliekami laiku. Ir, žinoma, kokybiškai. Kas iš to, jei tekstas išverstas, bet trūksta kokybės? Sutikite, kalbame apie labai svarbų veiksnį. Apie kokias paslaugas bešnekėtume, ši mintis visur tinka – klientai nori gero rezultato.

Gerai, tęsiame temą, kad darbas protinis, bet pridedame, kad jis ir kūrybinis. Tai ypač pastebima kalbant apie literatūrinius vertimus. Literatūrinio teksto vertimas reikalauja ne tik dėmesio, bet ir įsijautimo, kūrybos gyslelės.

Ne mažiau svarbus ir tikslumas. Jei visur koks nors veikėjas bus vadinamas ponu, o kur nors pasirodys žodis „seras“, skaitytojui kils abejonių, kodėl taip įvyko. Jei maišomi veikėjų vardai ar daroma kitų klaidų, apie vertimo profesionalumą nėra ką ir diskutuoti. Kita vertus, šiame pasaulyje egzistuoja posakis, kad niekas negimsta mokėdamas. Tad viskas priklauso nuo noro, nuo įdirbio. Ar daug ką lemia talentas? Galbūt ne tiek talentas, kiek susidomėjimas vertimo sritimi.

Iš visko, kas buvo paminėta, galima suformuluoti aiškią išvadą: vertimas reikalauja atsidavimo ir supratimo. Ar svarbu išsilavinimas? Labai tikėtina, kad žmogus, kuris, pavyzdžiui, penkerius metus gyveno Anglijoje, anglų kalbą mokės geriau nei pirmakursis anglų filologijos studentas. Tačiau nereikėtų absoliutinti. Kodėl? Atsakymas paprastas: tas studentas galbūt yra veiklus ir tobulina užsienio kalbos įgūdžius, noriai dalyvauja paskaitose ir todėl geba puikiai susikalbėti ir netgi versti.

Visa ši tema yra kiek filosofinė, nes kyla įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai gali būti labai skirtingi. Tačiau ar gali būti skirtingas to paties teksto vertimas? Pasirodo, kad taip. Pavyzdys – knyga. Tas pats kūrinys, išverstas vieno vertėjo ir išleistas 2000-aisiais, o vėliau išverstas kito vertėjo ir išleistas 2015-aisiais, nebus identiškas. Sakykim, vienur „went“ bus išversta kaip „nuėjo“, kitur – „nuvyko“. Vienur „said“ bus išversta kaip „tarė“, kitur – „pasakė“. Vienur „cried“ bus išversta kaip „rėkė“, kitur – „šaukė“. Ir t. t.

Intriguoja, ar ne? Ir tai tik pradžia – teksto vertimas yra ištisų diskusijų objektas. Dar vienas žodis, kurį reikėtų paminėti, – profesionalumas. Tuo ir baigsime šį straipsnį, bet teksto keitimo į kitą kalbą tema tikrai nebaigta.

Mikroautobusų nuoma: nuomotojo bei kliento atsakomybė

0

mikroautobusų nuomaDaikto, kurio tau prireikia retkarčiais, visai nebūtina pirkti. Tai dažniausiai nėra nei ekonomiškai protinga, nei praktiška investicija (nenaudojami rankandai, ypač stambiagabaričiai, tampa galvos skausmu dėl pastarųjų sandėliavimo). Šiais laikais beveik viską galima išsinuomoti: pradedant stalo įrankiais ir baigiant transporto priemonėmis. Mikroautobusų nuoma – itin populiari paslauga tiek fizinių asmenų, tiek ir įmonių tarpe. Tai – galimybė išsinuomoti talpią ir komfortišką transporto priemonę įvairioms progoms – asmeninėms šventėms, konferencijoms, seminarams, ekskursijoms po Lietuvos ir kitų Europos šalių miestus.

Ką reikėtų žinoti klientams, besidomintiems šia paslauga? Visa informacija talpinama pasirinktos transporto nuomos bendrovės svetainėje, tačiau neretai mes tiesiog nemokame atidžiai įsiklausyti. Mikroautobusų nuoma apima:

  • Pasirinkto mikroautobuso nuomą. Galima rinktis tarp pageidaujamo modelio bei reikiamo keleivių skaičiaus mikroautobuso konkrečiam laikotarpiui (valandoms, dienoms, savaitėms ir panašiai). Transporto nuomos bendrovės suinteresuotos pritraukti bei išlaikyti klientus, tad siūlo tik techniškai tvarkingus, švarius bei komfortiškus mikroautobusus (patogios sėdynės, kondicionieriai ir kita). Dauguma nuomotojų siūlo transporto nuomą ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių teritorijoje.
  • Išsinuomotos transporto priemonės draudimas. Į transporto priemonės kainą įeina privalomosios civilinės atsakomybės bei KASKO draudimas. Daugeliu atveju nuomotojas įsipareigoja suteikti techninę pagalbą įvykus nelaimei keliuose.
  • Galimybė išsinuomoti transporto priemonę su vairuotoju. Klientai gali išsinuomoti transporto priemonę kartu su vairuotoju. Aišku, tai reikalauja didesnių finansinių investicijų (mokama valandinis įkainis už vairuotojo darbą), tačiau daugeliu atveju tai yra labai patogu. Tarkime, asmeninės šventės metu, kai norima atsipalaiduoti, pabendrauti, pagurkšnoti svaigiųjų gėrimų. Tokia galimybe noriai naudojasi ir firmos, organizuojančios ekskursijas, firmos darbuotojų išvykas ir panašiai.

Ką privalo klientas?

  • Saugoti transporto priemonę. Jei sumokėjote nurodytą kainą už pageidaujamą paslaugą, dar nereiškia, jog su išsinuomota transporto priemone galite elgtis kaip norite – už sugadintą ar prarastą mikroautobusą klientui gresia sankcijos. Dažniausiai klientas paslaugos teikėjui privalo palikti nustatyto dydžio užstatą, kurį, sėkmingai grąžinęs transporto priemonę, atgauna.
  • Laikytis sutartyje numatytų terminų. Už vėlavimą grąžinti mikroautobusą gresia piniginės nuobaudos.
  • Padengti degalų sąnaudas. Sunaudotas kuro sąnaudas klientas privalo padengti savo lėšomis. Kai kuriais atvejais nuomotojas duoda transporto priemonę  pilnu baku, tokiu atveju privaloma grąžinti mikroautobusą su tokiu pat degalų kiekiu.