„Tu nesusitvarkysi“, „Tu niekam tikęs“ – kartais nesusimąstome, kas mūsų viduje ištaria šiuos skaudžius ir neteisingus žodžius, iš kur atsiranda tas vidinis kritikas ir kaip jį valdyti.

Draugiška kompanija
Amerikiečių psichiatras Erikas Bernas mano, kad kiekvieno žmogaus asmenybė susideda iš įvairių subasmenybių: gimdytojo, vaiko ir suaugusiojo. Būtent šios subasmenybės atsakingos už mūsų reakciją į įvairius įvykius. Gimdytojas atsakingas už nuostatas ir elgesį, įsisamonintą dar vaikystėje, jis vertina, pamoko, smerkia, mėgsta nurodyti klaidas – būtent jis dažniausiai ir atlieka kritiko vaidmenį. Vaikas – tiesiog neįkainojama subasmenybė – kūrybiška, emocinga, be „stabdžių“ ir kartais labai infantili. Suaugusysis lemia racionalumą ir organizuotumą, sveiką ir objektyvų požiūrį priimant sprendimus. Jis atsako už tai, kad visos asmenybės dalys veiktų darniai.
Kuo taikiau sugyvena jūsų subasmenybės, tuo harmoningesnė asmenybė esate: jaučiatės laimingi ir patenkinti gyvenimu. Gyvenime ši kompanija dažnai įsivelia į tarpusavio konfliktus, konkuruoja ir veikia ne itin darniai. Pavyzdžiui, vaikas ožiuojasi tose situacijose, kai į sceną turėtų išeiti suaugusysis ir protingai bei ramiai priimti sprendimą. Ir, atvirkščiai, tais momentais, kai vaikas galėtų padėti jums savo nesutramdoma energija ir fantazija, kritiškas gimdytojas jį atstumia. Taip jau išeina, kad gyvenimą mums apsunkina būtent kritikas.

Iš vaikystės
Vidinis kritikas – tai mūsų – tai mūsų patirties, kurią įgijome dėl išorės kritikos, rezultatas. Jis apsigyveno mumyse tada, kai dar buvome maži, priklausomi nuo tėvų, baikštūs, drovūs. Iš esmės todėl, kad tokia mūsų kultūra – pas mus įprasta kritikuoti ir vertinti. Nuo ankstyvos vaikystės mums keliami reikalavimai atitikti tam tikrus pavyzdžius, bet šie reikalavimai dažnai reiškiami negatyviai. „Nejausk“, „Nedaryk“, „Nelipk ant kalno“, „Nesvajok tapti kosmonautu“, – sako mums artimiausi žmonės. Taip jie elgiasi ne todėl, kad yra blogi ar nemoka auklėti. Dažniausiai tai – automatizmas, kurį jie patys perėmė iš savo tėvų.
Įprastas „Kur lendi?!“ veikiausiai tėra globos ir meilės šauksmas, bet vaikas tai suvokia kaip pranešimą, kad mama tam nepritaria, vadinasi, nemyli, juk jis kažkur lenda. Augdami mes perimame šį katastrofišką scenarijų – „Nevaikščiok ten“, „Nedaryk to“, „Viskas bus labai blogai“ – ir jau suaugę mes ir toliau galvojame apie save: „Kur aš lendu?“, „Aš neturiu teisės“ ir pan.
Jau esate suaugęs, bet dažnai pagaunate save, kad netikite, kai jus giria viršininkas (tikriausiai jis tai daro todėl, kad dirbtumėte geriau), kai jumis žavisi sutuoktinis (jis tiesiog įprato prie jūsų), kai draugas stebisi jūsų gardžiai pagamintu maistu (tik iš mandagumo tai daro).
Išoriniai vertinimai, įstrigę nuo vaikystės, virto vidiniais draudimais daryti tai, ką norisi, tikėti savo jėgomis ir mylėti save besąlygiškai. Norint tai ištaisyti ir pajusti vidinę laisvę, svarbu iš tiesų suvokti, kad savo gyvenimą visų pirma valdote jūs pats.

Kritiko portretas
Mūsų viduje skamba kažkieno atkaklus balsas, kuris kruopščiai vertina poelgius, atkalbinėja nuo sprendimų, analizuoja mūsų veiksmus, reiškia nepritarimą. Jis gali skambėti taip: „Tu turi būti geresnis“, „Kodėl nepasielgei kitaip?“, „Kas tau nutiko?“. Gerai ištobulintas kritikas neleidžia mums priimti komplimentų ar tikėti, kad mus myli be jokio išskaičiavimo, kad mes kažko verti. Dar kritikas suteikia iliuziją, kad mes kontroliuojame savo trūkumus, gebame suvaldyti nemalonias emocijas – baimę, gėdą, nežinomybę. Deja, tai nepadidina motyvacijos, veikiau priešingai – kelia nerimą. Siekiant judėti pirmyn, svarbu suvokti, ką kritikas nori pasakyti, ir išmokti jį naudingai valdyti, suvokiant pasiūlytos informacijos vertę.
Žinojimas, kad kritikas egzistuoja, – pirmasis žingsnis, padėsiantis jį valdyti. Tad koks gi jis?
Jis ūmus, kartais šiurkštus.
Jam būdingas „nespalvotas“ mąstymas, egzistuoja tik „puiku“ arba „siaubinga“.
Jis apsimeta proto balsu: labai dažnai jo argumentai skamba kaip „tai teisinga“, „tai efektyvu“, „tai racionalu“. Iš tiesų šie žodžiai išduoda baimę, perdėtą kontrolę ir nelaisvę.
Jis dažnai sako, kad esate kažkam dar nepasiruošę, nepasiekę reikiamo lygmens, nepakankamai patyrę.
Jam svarbi išorinė tobulybė. Kūnas ir veidas turi būti idealūs, o kova su senėjimo požymiais – nuolatinė ir nenuilstama.
Jo balsas skamba kaip fonas, kaip kambaryje įjungtas radijas: jūs ne visuomet suvokiate jo mintis, bet jos beveik visuomet jus lydi.
Jis – „kreivas veidrodis“: tai, kas jums nutinka, jis mėgsta vėl ir vėl prisiminti, be to, tik su įvairiomis variacijomis ir visuomet jums nepalankiai.
Jis su pasimėgavimu fiksuoja jūsų ankstesnes nesėkmes, jis visuomet pusėje tų, kurie kažkada į jus žiūrėjo kritiškai.

Kaip nutildyti kritiką?
Jūsų vidiniam vaikui pakanka teigiamų bruožų: jis – euforiškas, džiaugsmingas, siekia pažinimo. Vis dėlto tik taip gyventi neįmanoma: infantilumas trukdo priimti sprendimus ir rinktis. Jūsų vidiniam vaikui reikia suaugusiojo, kuris imsis atsakomybės už tai, kas vyksta, palaikys vaiką, kai jis turės gerų ketinimų, ir sustabdys pavojingus jo poelgius. Svarbiausia užduotis – užsiauginti savyje tokį vidinį suaugusįjį, kuris būtų geras vaikui ir gebėtų valdyti kritiką. Kaip tai padaryti?
Pakeiskite kritiko formuluotes. Kai priekaištaujame sau, esame linkę gerokai perdėti tai, kas vyksta: mažą klaidelę, kritiko padedami, išpučiame iki nesėkmių taifūno. Kitą kartą, prieš pradėdami save barti, pasistenkite performuluoti problemą ir taip sumažinti ją iki realaus dydžio. Jeigu jūs ne itin gerai pasirodėte per darbo susitikimą, užuot sakę „Rytoj mane atleis iš darbo“, pasakykite sau: „Aš parinkau ne tuos žodžius pristatydamas ataskaitą. Žinau, kaip tai reikėtų suformuluoti kitą kartą.“ O užuot rėžę „Aš niekuomet nesugebėsiu to padaryti“, pasakykite sau: „Dabar aš to nedarysiu, nes yra tam tikrų priežasčių“. Adekvatus problemos suvokimas padės jums vėl pajusti pagrindą po kojomis.
Pasistenkite mąstyti neutraliai. Nesimėgaukite saviplaka, bet ir nenatūraliai nenukrypkite į pozityviąją pusę. Remkitės vien faktais. Tad, užuot sakę „Aš nesuvokiamai sustorėjau“, pasakykite sau: „Aš sveriu 78 kg, gerai būtų numesti 5 kg, ir aš žinau, ką dėl to turiu padaryti“. Kuo daugiau tolesnių veiksmo krypčių matote, tuo mažiau priežasčių kritikui jus gėdinti.
Paklauskite savęs, ar tikrai viskas taip siaubinga. Pavyzdžiui, susitikimo su klientu metu jūs supainiojote pagrindinio užsakovo vardą ir dabar esate pasirengę prasmegti skradžiai žemę. Imkite ir sąžiningai prisipažinkite: pirma, tokią klaidą padaryti gali kiekvienas, antra, dauguma kolegų vargu ar ją pastebėjo. Apskritai, kai gerai pagalvoji, vargu ar viskas taip siaubinga.
Pasidalykite savo išgyvenimais. Nepasitenkinimas savimi ar gėdingi atvejai grauš jus stipriau, jeigu laikysite juos paslaptyje. Padarykite priešingai – paskambinkite draugei ir praneškite: „Dabar aš tau papasakosiu kai ką baisaus, o tu mane užjausk, nes aš mirštu iš gėdos.“ Galite būti tikra, kad pasakojimo pabaigoje jūs abi smagiai kvatositės.
Susitaikykite su savo trūkumais. Perfekcionizmas, itin griežtas požiūris į save, aukščiausi standartai, kuriuos išsikėlėte, – visa tai gali būti stipri griaunamoji jėga. Leiskite būti sau neidealiu žmogumi, klysti, kartais elgtis kvailai ir nenuosekliai. Pagailėkite savęs – taip, lyg užjaustumėte artimą ir brangų asmenį.
Neignoruokite kritiko balso. Jeigu paliksite jį be dėmesio ir draugiškos priežiūros, tai gali baigtis įvairiais nemalonumais: svarbių poreikių ignoravimu, neteisingu pasirinkimu svarbiais klausimais, visišku nereiklumu sau („Kaip man tai ganėtinai gerai“), užuot siekus to, kas jums iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Related Posts

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *